Eksperimentinio mados dizaino atvejis. VDA profesorių Eglė Ganda Bogdanienė ir Jolanta Vazalinskienė eksperimentinė laboratorija
Tvarumo problemą savo eksperimentiniuose darbuose – drabužių ir juvelyrikos kolekcijose tyrinėja Vilniaus dailės akademijos Tekstilės ir Kostiumo dizaino profesorės Eglė Ganda Bogdanienė ir Jolanta Vazalinskienė.
Eksperimentinėje mados kolekcijoje autorės naudojo inovatyvius, draugiškus gamtai medžiagų derinius, tyrinėdamos jų reakcijas į atmosferos pokyčius ir siekdamos atliepti pagrindinį šiuolaikinio dizaino tikslą – kurti tvaraus gyvenimo perspektyvą.
Parodoje siūloma pasvajoti, kokia galėtų būti ateities mada?
Gal – virtualios mados platforma, kai drabužiai materializuojami tik trumpam laikui ir kuriami konkrečiam žmogui konkrečiu laiku?
Gal drabužis ir aksesuarai galėtų apibrėžti patyrimą, o ne materialumą? Ar mados vartojimas galėtų prilygti emociniam potyriui, kurį išgyvename klausantis muzikos, žiūrint filmą arba skaniai valgant?
Kaip jaustųsi žmogus neturėdamas savininko teisėmis nieko ir tuo pačiu turėdamas viską?
Juk patirties pasisavinti neįmanoma…
Ar kūrybos procesas ir dizainas gali būti svarbesni už patį daiktą?
Kaip vienadieniai drabužiai, kuriuos galėtum pats susikurti, naudodamasis virtualiomis mados duomenų bazėmis ir pasigaminęs juos 3D spausdintuvu pakeistų gyvenimo kokybę?
Įsivaizduokime, kad asmeniniame kompiuteryje turėdami savo skaitmeninį vaizdinį, galime patys pasirinkti kaip norime rengtis, susikurti savo kostiumą kompiuteryje, pasinaudoję mados pavyzdžiais, pasirinkti norimos sudėties medžiagą, atsispausdinti buitiniu 3D spausdintuvu drabužius, aksesuarus, avalynę, o dienai pasibaigus juos tiesiog išmesti į ekologiškų atliekų surinktuvę arba ištirpinti vandenyje. Tokie nykstantys drabužiai sukuria nesibaigiančias kūrybines galimybes atsinaujinti. Tu kuri laikinus objektus, kurie nuo pat pradžių pasmerkiami greitam sunykimui. Rūbai tampa mirtingi, kaip ir mes…
Kuriant eksperimentinius drabužius ir papuošalus, buvo naudojamos inovatyvios medžiagų jungtys – naujausių tekstilės pluoštų, gintaro, stiklo, metalo, vienkartinio naudojimo medžiagų deriniai. Parodoje diskutuojama apie drabužį ir papuošalą kaip atminties talpą, estetikos objektą, tvaraus, ekologiško, draugiško gamtai dizaino produktą. Eksperimentinėje kolekcijoje pirmą kartą naudojama tirpaus vandenyje PVA filamentiniai pluošto, Pemotekso, sveikatinimo funkciją atliekančių gintaro pluošto siūlų, lino ir pieno baltymo pluošto siūlų junginiai ir termochrominiai dažai, kurie keičia spalvą priklausomai nuo kūno ir aplinkos temperatūros. Dėl atitinkamų kolekcijoje naudojamų medžiagų savybių, drabužiai ir papuošalai atlieka sveikatinimo funkciją, o atėjus laikui, juos tiesiog galima ištirpdyti vandenyje… Tai tartum mandala, kuri atlikus savo ritualinę priedermę, išnyksta.
PVA vandenyje tirpūs siūlai yra gaminami iš PVA (polivinilo alkocholis) filamentinio pluošto. Jie yra netamprūs, netoksiški, balsvos spalvos, tai – puiki medžiaga kuriant gaminius, kurie greitai suyra natūralioje aplinkoje. Industrijoje ši medžiaga dažniausiai naudojama deriniuose su kitais pluoštais, o galutinės apdailos procese vandens pagalba yra pašalinami iš gaminio.
Pemoteksas – poliesterio monofilamentinis siūlas, kuris apdorojant jį karščiu, traukiasi ir kinta. Veikiant Pemotekso siūlą 60 – 70 Celsius vandeniu arba karštu oru, jis susitraukia iki 40 %. Šis siūlas naudojamas tekstilės ir siuvimo pramonėje, kuomet norima gauti traukimosi efektą. Kuriant eksperimentinės mados prototipus Pemotekso siūlo savybės leidžia išgauti išraiškingas medžiagos faktūras.
Gintaro siūlus gaubiančios legendos apie sveikatinamą, maginę, estetinę gintaro galią plinta nuo Egipto laikų. Baltijos šalyse gintaro naudojimo faktai tiek buityje, tiek ritualinėse apeigose žinomi nuo Neolito laikų. Prieš milijonus metų iš pušų sakų susiformavęs gintaras – seniausias gydomasis akmuo aiščių teritorijoje. Latvijos įmonė Ambelika nuo 2011 metų pradėjo gaminti gintaro siūlus, turinčius unikalias biologines savybes. Tai unikalus gaminys, neturintis analogų visame pasaulyje, nano technologijų būdu gaminamas iš gintaro miltų. Gintaro pluošto molekules sudaro pasikartojantys linijiniai polimerai, turintys poliamidus su integruotomis gintaro mikrodalelėmis. Gintaro siūlo savybės: atlieka tą patį sveikatinamąjį poveikį kaip gintaras, skatina odos ląstelių regeneraciją, blokuoja UV spindulių radiaciją, išlaiko natūralią kūno šilumą, absorbuoja drėgmę, neblunka, nedirgina odos. Gintaro pluoštas suyra gamtoje per laikotarpį nuo 6 iki 36 savaičių. Gintaro siūlas pradėtas naudoti drabužių, aksesuarų, naujagimių drabužių, namų tekstilės gamyboje. Industrinėje gamyboje gintaro siūlas naudojamas mišiniuose su kitais pluoštais (medvilne, vilna, linu, šilku, ect).
Ketvirta inovatyvi medžiaga, naudota eksperimentinių papuošalų kūrime – pieno baltymo pluoštas. Nuo vaikystės žinome, kad pienas yra geros sveikatos šaltinis. Šiuolaikinių technologijų dėka visos šios savybės gali būti būdingos tekstilės gaminiams ir drabužiams. Pieno baltymo pluoštas gaminamas iš nugriebto nusausinto pieno. Gamybos proceso metu, taikoma bio-inžinerinė technologija, baltymas paverčiamas stabiliu tirpalu, polimerizuojamas, džiovinamas ir verpiamas šlapiuoju būdu. Technologinis procesas draugiškas gamtai, nes sunaudojama mažai vandens, tausojamas dirvožemis ir kiti ištekliai. Pieno baltymo pluoštas sudarytas iš 16 amino rūgščių, jis teigiamai veikia žmogaus odą, gerai absorbuoja drėgmę, yra laidus orui, reguliuoja šiluminį balansą – tai tiesiogiai įtakoja žmogaus komforto būseną. Industrinėje gamyboje pluoštas dažniausiai naudojamas negrynas – mišiniuose su kitais pluoštais (šilko, medvilnės, vilnos, modalo ir kitais pluoštais).
Termochromizmas yra medžiagų savybė keisti spalvą dėl aplinkos temperatūros pokyčių. Šis reiškinys taikomas tiek šiuolaikiniame moksle bei technologinėse inovacijose, tiek mene ir dizaine. Visi žinome „stebuklingo“ žiedo pavyzdį, kuomet žiedo spalva kinta įtakojama kūno šilumos, kūdikių gėrimų buteliukus, kurių spalva rodo pakankamą skysčio atvėsimą arba termochrominius termometrus – prie kūno pridedamas juosteles, kurios savo salva parodo žmogaus kūno temperatūrą. Ši savybė gamtoje nėra naujiena. Dauguma neorganinių junginių turi tam tikras termochromines savybes, tačiau jų spalvų pokytis yra labai subtilus. Pavyzdžiui, titano dioksidas ir cinko oksidas kambario temperatūroje yra baltos spalvos milteliai, bet kai juos pašildai, pagelsta.
Termochrominiai dažai yra jautrūs temperatūros poveikiui junginiai, sukurti XX a. aštuntąjame dešimtmetyje. Šie specialių efektų pigmentiniai dažai suteikia galimybę audiniui reaguoti į temperatūros pokyčius. Remiantis technologinių tyrimų duomenimis galima numatyti audinio spalvų dinamišką kaitą. Atskiros grupės termochrominių dažų reaguoja į skirtingas temperatūras. Termochrominiai dažai yra kelių rūšių: vieni kylant temperatūrai praranda spalvą, kituose, mažėjant temperatūrai, spalva atsiranda. Atliekant praktinius eksperimentus, sudaromos termochrominiais dažais margintų audinių spalvų pokyčių, kurie priklauso nuo temperatūros, skalės. Akivaizdu, kad tokiais dažais margintas audinys taps tarytum gyvas – kaip spalvas keičiančio chamelijono oda. Termochrominė funkcija gali būti sunaikinama dėl atitinkamo aplinkos poveikio, pav., stiprių UV spindulių, pernelyg aukštos temperatūros arba aktyvios mechaninės trinties.
Parodų „Lengvai I, II“ išskirtinumas – ne tik konceptualus požiūris į ateities madą, inovatyvių technologijų naudojimas, bet ir tarpdiscipliniškas parodos eksponavimo ir pristatymo būdas. Greta kolekciją sudarančių objektų ir eksperimentų buvo rodomas dokumentinis filmas, kuriame autorės pristatė savo kūrybos principus, kolekcijos idėją, medžiagas, technikas, eksperimentinio, kūrybinio bendradarbiavimo procesus. Nufilmuoti eksperimentai demonstravo dizaino tyrimų fiksavimo formų įvairovę. Parodoje eksponuoti kūrybos proceso ir technologinių bandymų stendiniai aprašai parodos lankytojus supažindino su mados ir tekstilės inovacijomis. Parodoje taip pat buvo „gyvai“ demonstruojama šiuolaikinių eksperimentinių pluoštų galimybės.
Bendradarbiavimo forma – Kūrybinis Dialogas
Kas mus vienija, kodėl mados eksperimentams renkamės darbą duetu, kas kartą plėsdamos kūrybos ribas Lietuvos ir tarptautiniais tyrėjų eksperimentais, bendradarbiaudamos su mokslininkais ir technologijų specialistais?
Esame menininkių duetas, kurį sieja vieningas požiūris į dinamišką kūrybos procesą ir tapati asmeninių ir kultūrinių vertyvių samprata nuolatinio kysmo kontekste. Mėgstame aistringą, „uždegantį“ eksperimentų ir kūrybos procesą, kur diskusijose, eskizuose, technologiniuose bandymuose atradadamas kryptingas požiūris. Kūriniuose susipina individualios idėjos, patirtys, gebėjimai, tapdami mums svarbia vizualia žinute. Tai – nuolatinė kūrybinė diskusiją, kurią kirčiuoja parodos ir jų pristatymai. Apjungiame kelias disciplinas – tekstilę ir mados dizainą. Suprantama, tekstilė ir mada visais laikais vystėsi kartu, viena kitą papildydamos ir praturtindamos, mes bandome atrasti unikalų tik mūsų kūrybos duetui būdingą kūrybinės sinergijos metodą. Mūsų projektų idėjinis pagrindas reflektuoja laikmečio aktualijas, tai – etno atgimimas, ekonominės krizės fetišas, kultūrų sankirta, vizualinė semiotika, technologinės inovacijos, keičiančios gyvenimo būdą ir vertybes.
Mus domina ateities mados tendencijos, bet į madą žiūrime ne kaip į besaikį vartojimą skatinančią drabužių keitimo tendenciją, o kaip naujo gyvenimo būdo, skatinančio tvarią gyvenseną, dalį. Mūsų akiratyje ne tik naujos mados kūrimo metodai, bet ir klausimai, kaip naujai galima tyrinėti kūrybos metodus. Kaip gali plėtotis mados kūrimo metodai, kaip tai siejasi su „gyvomis“ eksperimentinėmis praktikomis? Medžiagų, technologijų eksperimentai yra itin svarbi kūrybos dalis, kiekvienos kolekcijos medžiaginis vaizdinys gimsta dažnai spontaniškai, kartais technologinės nesėkmės tampa atradimų pagrindu. Kolekcijoms medžiagas stengiamės pasigaminti pačios, kiekvienas kolekcijoms naudotas audinys yra originalus – vienus kuriame nuo pradžių, kitus – perdirbame, dubliuojame, atkūrinėjame. Vieningas bruožas – visos kolekcijų medžiagos unikalios ir vienintelės, dauguma jų įgyvendintos pasitelkus rankų darbo tradicinės tekstilės meistrystės įgūdius ir technologines naujoves. Taigi, naudojame praktiniu, kūrybiniu darbu grįsta tyrimą.
Michael Biggs buvo vienas kūrybine praktika grįsto tyrimo pradininkas, jis akcentavo, kad reikšmingiausias faktorius šiame tyrimo metode yra patirtis, kuri įgyjama tiesiogiai dalyvaujant kūrybinėse praktikose. Tik per sistemingą eksperimentų ir jų analizavimo procesą galima generuoti naujas praktika grįsto meninio tyrimo žinias. (Biggs Michael. Modelling Experiental knowledges for Reseach . Sudarytojos Maarit Makela ir Sara Routarinne „The Art of Research. Research Practices in Art and Design“ Helsinki: University of Art and Design Helsinki, pusl 180-20)
Meno tyrėja Pia Staff analizuoja kaip kūrybos procesas, eksperimentavimas su medžiagomis gali būti prilyginamas „mąstymui per rankas ir rankomis“. Šiame procese jungiasi asmeninės menininko patirtys, individualus raiškos stilius, profesiniai gebėjimai, technologiniai įgūdžiai. Įdomu suprasti, kaip per menines praktikas atsiranda naujos pažinimo formos ir turinys.( Pia Staff „Drawing and Sewing as research Tools “ 55 pusl. Editors Maarit Makela and Tim O‘ Riley „The Art of Researc II. Process, Results and Contribution“, Aalto University, 2012)
Antropologas Raymond Tallis akcentuoja žmogaus rankų darbo svarbą, primindamas, kad būtent gebėjimas meistriškai naudoti rankas konkrečiose veiklose, atvedė žmoniją į XXI amžių. Eksperimentuodamos mes daug technologinių grandžių atliekame rankomis, tai užtrunka ilgai, bet kiekviena eksperimentinių laboratorijų akimirka formuoja patyrimą, duoda rezultatą, suteikia žinias. Kūrybos rezultatas – matomi, apčiuopiami, liečiami daiktai tampa meninių tyrimų forma. Skirtingai nuo žinių, kurios ateina iš rašytinių šaltinių, kūrybinė-eksperimentinė veikla leidžia ne tik suprasti, bet apčiuopti, pajusti, suvokti. (Pia Staff „Drawing and Sewing as research Tools “ 57 pusl. Editors Maarit Makela and Tim O‘ Riley „The Art of Researc II. Process, Results and Contribution“, Aalto University, 2012.)
Anot Peter Dormer naujų žinių atsiradimas per kūrybą – menininkui tapant dažais ant drobės, žiedžiant plastinę keramikos formą, audžiant tapiseriją, marginant audinį ir kt. atsiranda ne žodžio, o praktinės patirties forma.
Į dažnai užduodamą klausimą – koks mūsų projektų santykis su mada, turime aiškų atsakymą – nekuriame prototipų greitos mados poreikiui, savo kūryba atliepiame lėtos mados, tvaraus dizaino, kūrybiško santykio su drabužiu ar aksesuaru požiūrius. Lėtos mados raida viena vertus nėra ilga, nors taupi gyvensena ir nėra naujiena. Šių dienų lėta mada kuriama ir sunkiai braunasi kelią tarp masinės mados industrijos gigantų produkcijos, keičiančių kolekcijas parduotuvių vitrinuose minimum keturis kartus per metus. Šiuolaikinė mada trumpalaikė ir skatinanti nuolatinį pokytį nuolatos perkant ir keičiant drabužius. Vartojimas dėl vartojimo – visuomenės diagnozė, laisvalaikio leidimo forma. Kysmas lėtos mados sampratoje turi kitas kanotacijas. Tai drabužis kuris kinta laike ir erdvėje, jis gali būti dėvimas ir tuo pačiu – buities objektas, jis gali šildyti ir šaldyti, keisti spalvą, fiksuoti ir reguliuoti sveikatos pokyčius, užtikrinti medicinos ir socialinę pagalbą ir kt. Gal kažkada šie eksperimentai ir taps dėvimų drabužių prototipais…
Prisijungiame prie tų, kurie kuria šiuolaikinės lėtos mados sampratą, medžiagas, formas ir naujos buities filosofiją. Džiaugiamės, kad galime dalyvauti lėtos mados apibrėžčių kūrimo procesuose. Manome, kad šiame mados kūrimo procese svarbus menininko individualumo klausimas, todėl mūsų kūrybos laboratorijose siekiame abipusės savirealizacijos. Viena vertus, ne tiek svarbu deklaruojama autorystė, kiek kūrybinės raiškos jausmas. Eksperimentuose pritaikome ArcInTex seminarų patirtis, taip pat diskutuojame su Lietuvos ir kitų šalių mokslininkais ir menininkais. Patirtis apie elektrai laidžias medžaigas perėmėme iš Concordia universiteto profesorės Barbara Layne, o įgyvendinti led ekrano integraciją į drabužį padėjo IT specialistas mokslinių tyrimų bendrovės „Wilibox“ vadovas Jonas Sabaliauskas. Marginimo termocrominiais dažais mokėmės iš Boras universiteto dr. Marjan Kooroshnia ir dr. Lindos Worbin. Plonasluoksne polipirolo danga padengtų medžiagų, kurios gali tapti nepralaidžios mikrobangoms, taikymo drabužyje galimybes analizuojame su Lietuvos Fizikos ir technologinų mokslo centro mokslininku dr. Arūnu Stirke ir doktorante Monika Kirsnyte. Nenuspėjamas, įkvepiantis bendradarbiavimas su mokslininkais mintimis sugrąžina į XX a. vidury ištransliuotus meninio tyrimo šaukinius ir meno/mokslo sinergijos prasmės klausimus. Jorno 1957 m. Imažinistinio Bauhauzo manifestas tikriausiai yra pirmasis dokumentas, tiesiogiai kviečiantis meniniam tyrimui: „Mes norime tokių pačių ekonominių ir praktinių priemonių ir galimybių, kuriomis jau naudojasi mokslo tyrėjai, kurių impozantiški rezultatai akivaizdūs visiems. Meninis tyrimas tapatus „humanitariniam (žmogiškam) mokslui“ – o mums tai – ne grynai istorinis, bet „suinteresuotas/neabejingas“ mokslas. Tokius tyrimus turi atlikti menininkai padedant mokslininkams.“ (Asger Jorn, Notes on the Formation of an Imaginist Bauhaus, leidinyje Asger Jorn, Against Functionalism, 1957, kitaip tariant, meninio tyrimo tikslas nėra kilstelėti menininkus į aukštesnį akademinį lygį, bet veikiau gelbėti mokslą iš aklos technokratijos.
Savo koncepcijas pristatome parodose, susitikimuose su mados profesionalais ir visais, besidominčiais mados ir gyvenimo būdo pokyčiais Lietuvoje ir užsienyje, taip pat TV laidose ir internete.
Dizainerės savo eksperimentinėje kolekcijoje naudojo inovatyvius, draugiškus gamtai medžiagų derinius, tyrinėdamos medžiagų reakcijas į atmosferos pokyčius ir siekdamos atliepti pagrindinį šiuolaikinio dizaino tikslą – kurti tvaraus gyvenimo perspektyvą.
Iliustracija Nr. 7. Mikro nuotrauka. Eksperimentai su PVA pluoštais