Tarp Veneros ir Monstro

Pasak filosofo Gilles Deleuze‘o menas, kaip ir mokslas ar filosofija yra viena iš plotmių, sutvarkančių tikrovės chaosą. Meno konceptai atveria naujas tikrovės reikšmes ir išplečia jos įžvalgas. Kūrybos pagalba įteisinamas išorės ir neįmanomybės teigimas atveria lūžį, per kurį gali pasirodyti ateitis, kuri bus arba nebus įkūnyta dabartyje (Intensyvumai ir tėkmės: Gilles‘io Deleuze‘o fisosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste, sudarytoja Audronė Žukauskaitė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 259).

Turning into Venus, turning into Monster (Virsmas į Venerą, virsmas į Monstrą) – tai paroda, kurioje perteikiamas šiuolaikinės moters egzistencijos apmąstymas.

Šiuolaikinės moters vaizdinys – nenuoseklus: ji geros nuotaikos, lanksti, tvarkinga, supratinga, žavi, veikli, paslaptinga, valganti šokoladą, besilaikanti dietos, linksmuolė, išlaidautoja, taupi, apsukri, atvira, nuolanki, naudojanti stebuklingas amžiną jaunystę ir grožį išlaikančias priemones, senstanti, auginanti vaikus, lengvai grąžinanti rūbams akinantį baltumą ir panaikinanti prakaito kvapą… Daugybė žmonių ir reklamų tiksliai žino, kaip turi atrodyti ir ką turi veikti tobula moteris. Pamenu kaip vasarą, plaunant langus Palangoje, pro šalį einantis vyriškis man priminė, kad tinkamai gyvenanti moteris privalo bent porą valandų per dieną skirti sau: paruošti šeimai maistą, sutvarkyti namus, pasirūpinti vaikais… (cha, cha, cha, ką reiškia laikas sau?) Neįgyvendinamos, prieštaringos gyvenimo programos… Ir svarbiausia, nepraleisti progos patylėti… Tiek užduočių ir nesuderinamų misijų, kad neretai norisi nusišauti… Kasdienės gyvenimo kryžkelės verčia sąmoningai arba intuityviai pasirinkti išgyvenimo būdą – tapti Venera arba monstru.

Moteris šoka amžiname kūrybos ir kovos lauke, kur labiausiai praverčia Brus‘o Lee taktinis patarimas kovoje tapti vandeniu, panaudojančiu priešo jėgą savo naudai, arba Deleuze‘o ir Guattari tapsmo teorija, kviečianti tapti moterimi arba žvėrimi – Venera arba monstru. Senovėje tikėta, kad dievai ir deivės turi ypatingų galių ir globoja tam tikrą gyvenimo sritį: meilę, grožį, vaisingumą, vaidus, mirtį ir kt. Vaisingumas ir seksualumas laikyti pagrindiniais šeimos ir rasės išlikimą lemiančiais elementais.

Venera (lot. Venus) Romėnų mitologijoje – meilės, aistros ir vaisingumo deivė, kurios atitikmenų esama visuose pasaulio kraštuose: Afroditė – graikų meilės ir grožio deivė, Ištara – Asirijos ir Babilono deivė, globojusi našumą, meilę, karą ir seksą, Inana – šumerų dangaus, meilės, maisto išteklių, pergalių, teisingumo deivė, Aštarta – semitų seksualinės meilės, motinystės ir vaisingumo simbolis, Hatora – senovės Egipto deivė, kartais vaizduojama dėvinti saulės diską su ragais ant galvos, mylimųjų globėja bei gimimo deivė, Izidė – Egipto magijos, vaisingumo, motinystės deivė, Frėja – skandinavų vaisingumo deivė, kurios širdies nuolatos siekė įvairūs vyrai, milžinai ir nykštukai, Nugua – kinų deivė kūrėja, išmokiusi žmones gimdyti vaikus, kad jai pačiai to nereikėtų daryti, Milda – baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivė.

Legendiniai monstrai (fiziškai ir psichiškai išsigimę blogio įsikūnijimai ) taip pat dažnai buvo moters ir velnio junginys. Sirenos – sužavinčios jas išgirdusius, priverčiančios pamiršti šeimas ir mylimąsias, užburiančios svaiginančiomis dainomis ir negailestingai žudančios savo burtais. Harpijos – sparnuotos gražuolės, paukštės moterų veidais is vanagų nagais, žiaurios ir agresyvios būtybės, grobdavusios ir kankindavusios žmones. Chimeros turėjo ožio ir liūto galvas bei gyvatės uodegą, aprašymuose minima, kad jos alsavo ugnimi iš vienos ar daugiau savo galvų. Gorgonės vaizduojamos plačiais veidais, išplėstomis akimis, auksiniais sparnais, jų kūnus dengė slibino žvynai, varines rankos buvo su aštriais nagais, vietoj plaukų ant jų galvų augo nuodingosios gyvatės. Pražiotose burnose styrojo aštrios kaip durklai iltys, raudoni liežuviai karojo iš plačių burnų. Medūzos plaukai raitėsi gyvatėmis, o nuo jos žvilgsnio visi gyvieji pavirsdavo akmenimis.

Venera meno kūriniuose buvo vaizduojama įvairiais istoriniais laikotarpiais. Kūno grožį įprasminančiuose Velazquezo, Botticelli, Giorgione‘s tapybos darbuose Venera – moteriškumo, grožio, kurį siekiama suasmeninti, „privatizuoti“, priartinti, simbolis. Marcelio Dushampo, Salvadoro Dali (Autoportretas), Botero, Roberto Rauschenbergo ir Jaspero Johnsono, Andy Warholo (30 geriau nei viena) darbuose siekiama desakralizuoti, transformuoti, nužudyti Venerą (save?). Mano kuriamos Veneros – šaltos padėties analitikės, kurių moteriškumas tėra dekoratyvinis – kruopščiai išsiuvinėtos inkrustacijos. Jos stulbinančiai gražios, šaltos, kintančios – virstančios racionaliai sukonstruotais, nenatūraliais, gamtai prieštaraujančiais fantomais. Jas puošia teatrališkas makiažas, užsiūtos lūpos, jos užspringusios rožių žiedais ir neišsakytais tekstais, tylinčios, kenčiančios, virstančios monstrais…

Parodoje sugretinu realius ir mitologinius kontrastus, ieškau vienybės ir nuoseklumo priešybių gausoje: tiesmukai priešpriešinu teiginį ir neiginį ( YES-NO), gretinu mirties ir naujos gyvybės atsiradimo įvykius (darbas Tą pačią dieną vedę, tą pačią dieną mirę), ieškau ryšio tarp grožio ir bjaurumo (Veneros dienos).

Plastines raiškos priemones lemia kūrinio idėja, todėl ribos tarp žanrų nyksta, išsiplečia kūrybinės raiškos priemonių diapozonas. Kūrdama siekiau atvirumo, smalsumo, lankstumo, aktyvumo, kritiškos savityros, kuri skatina asmeninius ir profesinius pokyčius. Kūrybos moto – nauja meninė kokybė randasi asmeniškai pažįstant ir interpretuojant pasaulį ir realybę. Provokacijos šaltiniu parodoje tampa subjektyvus patyrimo ir socialinių stereotipų prisodrintos realybės sugretinamas. Kūryba – individualus problemų atpažinimo, aktualizavimo, probleminio požiūrio formavimo kūryboje metodas, skatinantis žiūrovą jausti, mąstyti, polemizuoti, analizuoti. Viena svarbiausių parodos temų – kūrybos neatsiejamumas nuo moters ir menininkės savivokos ir tapatybės.

Kūriniuose pritaikau individualaus žaidimo metodą, diskutuoju su meno istorijos personažais – Venera, Flora, Judita, Salomėja, Holofernu, Jonu Krikštytoju. Panaudotos vizualios meno istorijos citatos kūriniams suteikia eklektišką formą, flirtuoja su kičo estetika. Pirmasis prasminis sluoksnis – tai emocinės ir protinės reakcijos provokacija. Šio žaidimo taisyklės grindžiamos apmąstyta asmenine patirtimi. Tai intelektinis žaidimas, nuolatos kuriantis galimas žaidimo pabaigas, įmanomus tęsinius, naujas versijas. Tai nesibaigančio kūrybinio perpetum mobile patvirtinimas – neišsenkantis aistros ir atsinaujinimo variklis.

Čia naudojamas meninės apropriacijos metodas, pasitelkus antrinę realybę, meniniais artefaktais pagrindžiamas ir išplečiamas jos suvokimas. Šioje parodoje sukūriau individualų, savitą kultūros faktų citavimo kodeksą, kuris tampa raktu į naują vizualią raišką. Klasikines meno temas aktualizuoju perdirbdama, suteikdama šiuolaikišką įvaizdį.

Savo kūryba perkuriu ir demonstruoju realybę: tai, kas išjausta ir apgalvota, parodoje perkeliama į kultūrinį ir socialinį kontekstą vizualiame darbe. Žodžiais ir vaizdais kuriu savitą realybės atspindį, mėginu atskleisti žaidimo ant siauro tako tarp tikrovės ir iliuzijos procesus, provokuodama primenu apie kasdien patiriamų prieštarybių naštą.

Kūryba kuriu ir savo biografiją – asmeninę ir profesinę, kurias skirianti riba – trapi ir efemeriška.

Karalienė Viktorija yra pasakiusi: Saugokitės menininkų – jie bendrauja su visomis socialinėmis klasėmis ir dėl to yra pavojingiausi…