Miniatiūra „Akis“

Tai – maždaug pries dvidešimt metų išaustas kūrinys. Tuomet auginau du mažamečius sūnus. Vyriasniajam buvo šešeri ir jis stebino savo žingeidumu ir gebėjimais, o trimetis mažylis niekuo nesidomėjo. Nuvedus jį pas gydytojus paaiškėjo, kad jo keistumo priežąstis – akys tinginės. Viena akimi jis beveik nieko nematė, kita – neryškų vaizdą. Gydytojai prirašė storo stiklo akinius ir primygtinai siūlė klijuoti vieną akį, kad akis tinginė imtų dirbti. Žinoma, sūnus tam priešinosi, galima suprasti, ir taip neryškus aplinkos vaizdas tapo šešėlių rūku. Pavyko sutarti, kad leis dengti sveikesnę akį tik kasdien nupieštu nauju piešiniu. Piešiau paukščius, vabalus, ornamentus, o vieną dieną sugalvojau realistiškai nupiešti jaunėlio sūnaus akį – kad iš toli žiūrint net nesuprastum, kad tikroji akis užklijuota. Šis sprendimas mažyliui patiko, matyt ir kiemo draugai tai įvertino, jaučiausi gerai, prasmingai panaudojusi savo kaip dailininkės gebėjimą realistiškai piešti. Laikui bėgant sūnaus regėjimas pastebimai gerėjo. Džiaugiausi savo atradimu, todėl nutariau išausti miniatiūrą – sūnaus akies kopiją. Lininius siūlus dažiau natūraliais augaliniais dažais, parinkdama atitinkamus tonus ir pustonius – jų buvo apie 40, pamaniau 10 kv. cm miniatiūrai užteks. Audžiau kelis mėnesius klasikine gobeleno technika.

Akis buvo nupirkta, uždirbau dešimt dolerių, kas tuomet atrodė milžiniški pinigai. Bet visą tą laiką ilgėjausi jos, prisimindama istoriją ir matydama augantį jaunėlį, kuris sėkmingai baigė mokyklą ir studijuoja universitete.

Šį pavasarį netikėtai gavau elektroninį laišką iš Kanados. Rašė moteris, kuri prisistatydama priminė man kad tai ji prieš daug metų viešėdama Lietuvoje nupirko iš manęs miniatiūrą Akis. Ji atrado mano adresą internete. Rašė, kad paskutiniais metais daug keliavo, gyveno skirtingose pasaulio kraštuose, bet visur vežiodavosi Akį, tai yra jos mėgiamiausias kūrinys. Tik nežinia kodėl jaučiasi nejaukiai žiūrėdama į ją…
Papasakojau jai Akies istoriją, nusiunčiau fotografiją, kurioje glėbiasčiuojamės su jaunėliu jo mokyklos išleistuvėse. Gavau atsakymą – dabar supratau keistą kaltės ir neramybės jausmą, kurį jutau žiūrėdama į Akį. Ji pernelyg asmeniška, pripildyta meilės ir šeimyniškos šilumos, todėl privalau ją grąžinti namo…

Netrukus gavau siuntinį iš Kanados, kuriame buvo rūpestingai supakuota, šarminiame popieriuje įrėminta, mano išausta sūnaus Akis.